Mano psichodelinė kelionė prasidėjo nuo „what the fuck“

Nuo 2002 metų gyvenu Amerikoje (on and off). Ir beveik visą laiką mane lydėjo vienas keistas, nuolatinis jausmas: "I don’t belong here."

Ne panika. Ne drama. Tiesiog tylus fonas viduje – lyg viskas gyvenime „teisinga“, bet kažkas ne iki galo mano. Aš tai ignoravau. Gyvenau „kaip reikia“.

Baigiau mediciną. Dirbau ER Čikagoje. Chaosas, „festivaliai“ non-stop, miego trūkumas, žmonių krizės, nuolatiniai reikalavimai. Mano nervų sistema gyveno „fight or flight“ režime be jokio „off“ mygtuko.

Ir tada – viduje balsas: „WTF, ko tu lauki? Dabar arba niekada.“

Staiga viskas sustojo. Laikas, rutina, protas – visiškai nereikšminga. Liko viena mintis: bilietas į Meksiką.

Klausyti savęs. Pagaliau klausyti to calling, kuris mane kvietė jau labai seniai.

Be plano. Be strategijos. Tiesiog bam – Bufo Alvarius. Ego laidotuvės laukia.

Tulum, Mexico

Meksika, bufo ir ego laidotuvės

Pirmą kartą padariusi bufo… aš atsikėliau kitam pasaulyje. Be metaforų. Be romantikos.

Verkiau kaip mažas vaikas. Ne iš liūdesio – iš laisvės. Tas gyvenimo kortų namelis, kurį buvau susistačiusi – „reikia gyventi taip“, „daryti taip“, „vertinti taip“, „bijoti to ar ano“, „turiu būti tokia ar anokia“ – griuvo akimirksniu.

Ir aš supratau vieną nemalonią tiesą: gyvenau ne taip, kaip norėjau. Aš pati sau melavau.

Vienos ceremonijos neužteko. Per pirmą savaitę padariau tris. Po mėnesio grįžau dar kartą – jau su vyru.

Bufo trunka apie 30 minučių. Per bufo ceremoniją tu ne esi sąmoningas. Bufo Alvarius vadinama Dievo molekule. Ji garantuotai užmuša tavo ego. Be derybų.

Amazonian maloká

Ayahuasca: sąmoninga kelionė, be pabėgimo

Ayahuasca – visai kas kita. Tu esi sąmoningas ceremonijos metu, ji trunka nuo 6 iki 12 valandų. Ilga kelionė. Jokio pabėgimo, jokio „išjungimo“.

Ten nėra „bam, viskas dingsta“ kaip bufo. Tu jauti kiekvieną momentą, kiekvieną emociją, kiekvieną baimę ar grožį. Tavo ego nėra sunaikinamas iš karto. Tu sąmoningai dalyvauji ceremonijoje, kur svarbiausia – pasitikėjimas, priėmimas, atidavimasis.

Tuo metu „mano kiaušai“ užaugo. Po šių ceremonijų baimės jausmas dingsa, ir aš supratau, jog žmones labiausiai sukausto baimės ir kaltės jausmas. Sistema tuo gyvena…

Amazonė, koordinatės ir „ai, nepražus ta lietuvaitė“

Ilgai negalvojau. Tiesiog vieną dieną nusprendžiau, kad man reikia važiuoti į Amazonės džiungles – nes reikia gilinti savo žinias. Susikroviau kuprinę ir po kelių dienų jau sėdėjau lėktuve.

Radau šamaninį centrą, apie kurį internete nebuvo nei atsiliepimų, nei normalaus aprašymo. Nulis. Bet jausmas buvo labai geras. Ir čia buvo tas momentas, kai tiesiog reikejo paklausyti savo vidinio balso.

Susisiekiau su centru ir paklausiau, kaip iki jų nusigauti. Atsakymas – koordinatės: keli taškai žemėlapyje ir dar šešios valandos laivu. A, ok...

Vyrui apie tai net nesakiau. Ne todėl, kad bijojau. Tiesiog žinojau, kad pergyvens ir bandys atkalbėti, bet sprendimas jau buvo priimtas. Aš vis tiek važiuosiu. Ir kažkur viduje buvo labai aišku – ši lietuvaitė Amazonėje tikrai neprapuls.

Apie pačią Amazonę ir pirmąsias ayahuasca patirtis papasakosiu kitame bloge. Bet pasakysiu taip – pagarbos šitam augalui turiu labai daug.

Ji manęs neglostė.

Ji mane sunešiojo kaip koldūną.

Bet, kaip aš visada sakau – kuo stipriau supurto, tuo mažiau šūdo lieka viduje.

Simple as that.